Ei, kur dingo tas noras išspardyti gyvenimui užpakalį?

Kvaila, kad atrodo, jog turėtum suaugti, bet vis tiek supranti, kad mintys vis dar tokios pačios kaip trylikos metų: noris arba spjauti į viską arba nieko nesinori. Pasakykit kas nors, ar kada nors baigsis klausimų Į-Kuriuos-Nėra-Atsakymų uždavinėjimas?

Nekenčiu atvirumo valandėlių.

O naktys tokios ilgos, vienišos ir gniaužiančios kvapą…

We’re like trains: from station to station but never out off our rails. Sometimes late, sometimes waiting.

Ir dar posakį “mirti iš pavydo” aš suprantu labai tiesiogiai. Kita vertus, ar tai kam nors rūpi?

Stiprybės jums, broliai ir seser

Do you see me,

Sittin here
Waiting for you,

To say anything
Head hung low,

Kickin stones down

Down the road to hell now

Waiting for you,

To say anything, Anything…