Stebiuosi. Nuoširdžiai stebiuosi visu pasauliu.

Kaip žmonės gali skaityt tokias arba tokias nesąmones?

Kaip jie vis dar sugeba palaikyti su manimi pokalbį?

Tiesiog sunku tuo patikėti.

Šiandien ryte apsivėmiau. Atpyliau visą kavą tiesiai sau ant šiltų patalų. Apsitaškiau kavos tirščiais, o kai pamačiau tuos baltus grūdelius ant šlapios paklodės, supratau, kad vietoj pieno įsipyliau kefyro.

Joey iš manęs juokėsi.

Man irgi buvo šiek tiek juokinga. Iš pat pradžių. Buvo. Šiek tiek. Juokinga.

Bet vėliau nebe.

Aš supratau, kad mano autopilotas yra brokuotas. Na žinot, kaip tas kinietiškas šlamštas iš prekybos centrų už kelis centus. Žodžiu, mano robotas smegenyse veikia netinkamai.

BET JUK JIS VISIŠKAI NAUJAS!

Gal kas žinot kokybės telefoną?

Ne, dabar man jau visiškai nejuokinga. Tiesa pasakius, netgi šiek tiek nemalonu. Na žinot, taip kai būna nemalonu, kai mąstai savo smegenimis.

Dievaži, aš norėjau atsijungti nuo mąstymo, bet skonio nejautra – tai jau per daug. Na, aš tikrai nieko prieš, kam man tas skonis ar šaltis, bet negražu, kai organizmas pradeda kovoti su protu. Taip vėliau ima dėtis keisti dalykai. Nors kita vertus, autopilotams nevalia daryti tokių klaidų. Bijau, kad teks jį padėti į vietą iš kurios paėmiau ir grįžti į “aš galvoju pats” rėžimą. Problema tame, kad aš dar nepailsėjau.

Kad ir kaip ten bebūtų, liko vos 12 dienų.